Paamūrės kraštas
| rus. Приамурский земский край Paamūrės žemietijos kraštas | ||||
| nepriklausoma valstybė | ||||
| ||||
|
Vėliava | ||||
| Sostinė | Vladivostokas | |||
| Valdymo forma | karinė diktatūra | |||
| vyriausybės vadovas | ||||
| 1921-1922 | Spiridonas Merkulovas | |||
| 1922 | generolas Michailas Diterichsas | |||
| Parlamentas | Liaudies susirinkimas | |||
| Era | Rusijos pilietinis karas | |||
| - Primorjės žemietijos valdžios nuvertimas | 1921 m. gegužės 26 d. d. | |||
| - prijungimas prie Tolimųjų Rytų respublikos | 1922 m. spalio 25 d. | |||
Paamūrės kraštas, Paamūrės žemietijos kraštas (rus. Приамурский земский край), Juodasis buferis (rus. чёрный буфер) – valstybinis darinys Rusijos Tolimuosiuose Rytuose, egzistavęs nuo 1921 m. gegužės 26 d. iki 1922 m. spalio 25 d. Jos teritorija buvo dalis buvusios Primorjės srities (Rusijos imperija), kuri nominaliai priklausė Tolimųjų Rytų respublikai.
Dar Rusijos pilietinio karo metais tarybinėje spaudoje šį darinį ima vadinti Juoduoju buferiu. Šis pavadinimas gana plačiai naudotas TSRS istoriografijoje.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Paamūrės krašto valstybinio darinio pradžia laikoma 1921 m. gegužės 26 d., kai baltieji sukilėliai nuvertė Primorjės žemietijos vyriausybę Vladivostoke (vadovas bolševikas V. Antonovas), kuri pripažino Tolimųjų Rytų respublikos valdžią.[1]
Naujai suformuota vyriausybė vadinosi Laikinoji Paamūrės vyriausybė (rus. Временное Приамурское правительство). Jos ginkluotąsias pajėgas sudarė baltosios Tolimųjų Rytų armijos daliniai, anksčiau buvę generolo Vladimiro Kapelio (Владимир Оскарович Каппель) ir atamano Grigorijaus Semionovo (Григорий Михайлович Семёнов) kariuomenėse. Aukščiausiu organu buvo laikomas Liaudies susirinkimas (rus. Народное собрание).
Naująją valstybę palaikė JAV ir Japonija – Paamūrės krašte veikė šių valstybių konsulatai. Japonija teikė ir karinę paramą, nes Primorjėje buvo dislokuota intervencinė Japonijos kariuomenės grupė.
Pirmuoju Paamūrės naujosios vyriausybės vadovu tapo prisiekusysis advokatas Spiridonas Merkulovas (Спиридон Дионисьевич Меркулов).
Beveik išsyk po Antonovo vyriausybės nuvertimo Paamūrėje prasidėjo socialistinės orientacijos partijų (daugiausia bolševikų) organizuotas masinis partizaninis judėjimas. Dėl nesėkmingos kovos su partizaniniu judėjimu ir Paamūrės kariuomenės 1922 m. žiemą ir pavasarį pralaimėtų mūšių ties Chabarovsku mūšiuose su Tolimųjų Rytų respublikos Liaudies revoliucine armija.
1922 m. liepos mėn. susirinko Paamūrės žemietijos susirinkimas. Susirinkimas kreipėsi į visus Rusijos žmones atgailauti dėl caro nuvertimo, paskelbė atkuriantis monarchiją ir caru paskelbiantis didįjį kunigaikštį Nikolajų Romanovą. Patriarchas Tichonas buvo buvo paskelbtas susirinkimo garbės pirmininku. Iš tikrųjų susirinkime nedalyvavo nei kunigaikštis, nei patriarchas. Valstybė buvo pavadinta Paamūrės žemietijos kraštu (rus. Приамурский земский край), krašto kariuomenė – pervadinta į Žemietijos kariauną (rus. Земская рать).
1922 m. vasarą Merkulovo vyriausybė atsistatydino, ir realią valdžią perėmė generolas Michailas Diterichsas (Михаил Константинович Дитерихс), buvęs Aleksandro Kolčiako kariuomenės generolas. Generolas užėmė tiek vyriausybės vadovo, tiek vyriausiojo kariuomenės vado postus, 1922 m. liepos 23 d. jis buvo paskelbtas Paamūrės krašto valdytoju (rus. правитель).
Žemietijos kariauna rugsėjo 1 d. ėmė pulti Tolimųjų Rytų respublikos Liaudies revoliucinę armiją, bet spalio mėnesį pati buvo praktiškai sunaikinta.
1922 m. spalio 25 d. TRR Liaudies revoliucinė armija užėmė Vladivostoką, ir Paamūrės kraštas kaip valstybinis darinys nustojo egzistuoti. Teritorija vėl tapo Tolimųjų Rytų respublikos dalimi.